Susipažinkime: „priešai“ ir „draugai“ arba sodo ekologija

Jauni rožių ūgliai ir lapai taip ir vilioja kenkėjus. O jų – čiulpiančių, graužiančių yra tikrai nemažai. Deja, bet rožės populiarios ne tik tarp žmonių.

 

 

Susipažinkime: „priešai“ ir „draugai“ arba sodo ekologija

Autorius: Mindaugas Ryla
Nuotraukos autoriaus

Vasaros pradžia. Rožės auga itin intensyviai, daugelis jų krauna pumpurus. Ankstyviausios jų jau nužydėjo ar kaip tik šiuo metu žydi. Kol kas žiedų dar nedaug, tačiau jau skleidžiasi įvairios senovinės rožes. Jauni rožių ūgliai ir lapai taip ir vilioja kenkėjus. O jų – čiulpiančių, graužiančių yra tikrai nemažai. Deja, bet rožės populiarios ne tik tarp žmonių.

Jau daugiau nei treji metai savo rožių kolekcijoje ir dauginimo laukuose nenaudojame insekticidų, o ir kitus pesticidus naudojame labai retai. Mums reikia sužinoti tikrą, o ne cheminių priemonių įtakotą rožių atsparumą, patikrinti kaip jos auga mūsų sąlygomis. Deja, tačiau užsienio literatūroje nurodomais veislių atsparumais pasikliauti ne visada galime. Be to, mūsų tikslas – išauginti tvirtus ir vietinėmis sąlygomis užsigrūdinusius augalus, o ne šiltnamiuose chemikalais išforsuotus lepūnus. Atsparumui prieš kenkėjus ir ligas padidinti naudojame įvairias organines ir biologines priemones. Tačiau visiškai chemijos dar neatsisakėme: pesticidais purškiame pardavimui skirtus vazonuose pasodintus augalus (juk niekas nenorėtų įsigyti augalų su ligomis ar parazitais). Mes rožių neauginame ekologiškai – neturime tokio tikslo – naudojame mineralines trąšas, naudojame herbicidus ruošiant dirvą, ir kt., tačiau pesticidų naudojame vis mažiau. Žodžiu – turime patirties naudojant tiek chemines, tiek ir biologines priemones ir jau galime įvertinti kokie šių priemonių privalumai ir trūkumai.

Per šiuos kelerius metus sodo ekosistemoje įvyko labai įdomūs pokyčiai: sode atsirado gerokai daugiau ir įvairesnių vabzdžių. Bene akivaizdžiausias skirtumas – gerokai padaugėjo visokiausių kamanių ir pavienių laukinių bičių, intensyviai lankančių rožių žiedus. Kai kurie iš vabzdžių – rožių kenkėjai, o kai kurie – naudingi rožėms. Keletą iš jų, kuriuos šiandien pavyko nufotografuoti, čia ir pristatysiu. Šis sąrašas nėra pilnas. Nepavyko nufotografuoti kai kurių itin svarbių sodo vabzdžių, todėl apie juos parašysiu vėliau.

Iš karto atsiprašau, jei vabzdžių apibūdinime kas nors aptiksite netikslumų – nesu entomologas ir šiuos mokslus studijavau jau senokai, be to – nebuvau itin stropus studentas :-)

Amarai

Itin gausi amarų kolonija

 

Štai vaizdas, kurį pamatę rožių augintojai griebiasi už širdies (arba purkštuvo, nelygu kas arčiau). Jei auginate pirmąsias savo rožes ar apie jas dar tik svajojate – susipažinkite: šie baisūs žali (ar rožiniai) padarai, bandantys suryti jūsų mylimus augalus, yra amarai – bene labiausiai paplitę rožių kenkėjai. Jie taip plačiai paplitę ir tokie dažni, jog galite neabejoti – net jei ką tik įsigijote vos keletą rožių, anksčiau ar vėliau ant jų rasite ir šiuos neprašytus svečius.

Rožes „ėda“ keletas amarų rūšių, kurie skiriasi savo atspalviu ar kitais sunkiai plika akimi matomais požymiais, tačiau visi jie rožėms kenkia vienodai – siurbia jaunų ūglių sultis. Pas mus dažniausiai pasitaiko didysis rausvasis amaras (Macrosiphum rosae L.).

Amarų biologija yra išskirtinė. Rožių augintojams bene svarbiausia savybė yra ta, kad šiltuoju metų laiku amarai nededa kiaušinių, o veda jau judančias lervas. Be to, geba daugintis net ir galutinai nesubrendę individai. Dėl to amarai geba labai greitai daugintis ir greitai sudaro gausias kolonijas. Vasaros pradžioje pasirodo sparnuoti individai, kurie skraido ir ieško naujų augalų, taip duoda pradžią naujoms kolonijoms. Rudenį amarai prie augalų pumpurų ir žemėje deda kiaušinius kurie ir žiemoja.

Be to, kad siurbia augalų sultis, amarai taip pat gali ir pernešti kai kurias virusines augalų ligas, jie išskiria lipnias, cukraus turinčias išskyras (lipčių), kurios aplimpa rožių lapus. Esant dideliems amarų kiekiams amarų lipčiaus susidaro daug ir ant jo gali apsigyventi tamsūs pelėsiai. Lipčius vilioja skruzdėles. Jei kenkėjų itin daug – deformuojasi jaunų ūglių lapai ir žiedai, gali nukristi dar neišsiskleidę pumpurai. Žodžiu – tikra nelaimė...

Naujos kolonijos pradžia: sparnuotieji amarai ir jų palikuonys

 

Kaip kariauti? Jei augalų nedaug – labai efektyviai amarus galima kontroliuoti su paprasčiausia vandens srove – iš laistymo žarnos pilama vandens srove nublokškite amarus tolyn nuo rožių. Amarai – specifiniai kenkėjai ir maitinasi tik jiems tinkamais augalais, o atsidūrę ant kitų augalų badauja. Tik nedaugelis jų ras kelią atgal ant rožių. Amarai – gležni padarai. Juos efektyviai veikia labai įvairios priemonės – nuo tabako užpiltinės ar žaliojo muilo iki bet kokių cheminių insekticidų. Tačiau prieš griebdamiesi purkštuvo perskaitykite šį straipsnį iki galo.

 

Skruzdėlės

Skruzdėlės

 

Skruzdėlės – nors šie vabzdžiai ir galabija visokius vikšrelius – jie globoja amarus. Sode aptinkamos įvairios skruzdėlių rūšys. Daugelis iš jų maitinasi amarų išskiriamu lipčiumi, todėl amarus saugo ir globoja. Žemėje rausiami skruzdėlynai kenkia rožių šaknims. Jei toks skruzdėlynas įsimeta į vazoną (konteinerį), kur pasodinta rožė – augalas skursta ir gali žūti nuo išdžiūvimo. Žemėje augančioms ir jau įsitvirtinusioms rožėms tiesioginės žalos skruzdėlės nedaro, tačiau jos aktyviai platina amarus – juos perneša nuo vienos šakos ant kitos. Manoma, kad skruzdėlės kai kuriems amarams padeda peržiemoti. Vienareikšmiškai pasakyti, kad skruzdės yra tik kenkiantys vabzdžiai – negalima. Jie naikina tokius rožių kenkėjus kaip pjūklelių lervos, kurios turi nedaug kitų natūralių priešų.

Kaip kariauti? Kadangi skruzdėlių veikla sode yra ne tik žalinga, bet šiek tiek ir naudinga – verta pasvarstyti ar su jomis iš viso verta kariauti. Tačiau jei skruzdėlių daug ar jos daro akivaizdžią žalą – reikia imtis priemonių. Įprasti insekticidai skruzdėlių praktiškai neveikia, tačiau yra nemažai specifinių preparatų (boro rūgšties pagrindu), kurie tinkamai naudojami veikia tik skruzdėles. Šių preparatų gausu visose ūkinėse parduotuvėse. Tačiau kontroliuokite, kad preparatas nepatektų į dirvožemį ir nesiliestų su augalais, nes kartu su skruzdėlėmis pakenksite ir rožėms (nors... tada ir kenkėjų nebeliktų J ).

 

Pjūkleliai

Tai labai įvairi augalų kenkėjų grupė. Suaugę vabzdžiai atrodo panašiai. Tai įvairaus dydžio, dažniausiai nedideli vabzdžiai, panašūs į vapsvas ir didelės žalos rožėms nedaro, tačiau jų lervos priklausomai nuo vabzdžio rūšies skiriasi ir kenkia įvairiems laukiniams ir kultūriniams augalams. Pjūkleliai bene labiausiai paplitę rožių kenkėjai po amarų, tačiau už amarus jie daro žymiai didesnę žalą. Pjūklelių suaugėliai skraido gegužės antroje pusėje ar birželio pradžioje ir ant augalų ar į juos deda kiaušinius, o išsiritę lervos aktyviai maitinasi ir žaloja augalus. Kai kurie pjūkleliai dėdami kiaušinius į padarytą žaizdą išskiria specialių medžiagų, dėl ko jauni lapai ar ištisi stiebai deformuojasi ir susisuka į vamzdelius, taip apsaugodami jaunas pjūklelio lervas, kurios netrukdomai maitinasi vamzdelio viduje.

Mūsų platumose rožėms kenkia daugiau nei 10 pjūkleliais vadinamų vabzdžių rūšių, čia nufotografuoti tik keletas iš jų.

Suaugęs pjūklelis ant rožės lapo

 

Rožių stiebų kenkėjai - Ardis brunniventris Hartig ir Cladardis elongatula Klug

Abiejų šių pjūklelio rūšių pažeidimai yra identiški: staiga pradeda vysti jaunų ūglių viršūnėlės (ne visas ūglis, bet tik jo viršūnė, kiti žemiau esantys lapai nevysta). Vėliau viršūnė išlinksta kabliu ir džiūdama pajuoduoja. Pažeidžiama 5-10 cm stiebo dalis. Nuskynus tokią viršūnę stiebe pamatome ertmę – pažeista stiebo dalis tuščiavidurė, lyg šiaudas. Jei pažeidimą pastebėjome pakankamai anksti – ertmės dugne rasime ir patį kenkėją. Jei pavėlavote – kenkėjo viduje jau neberasite – jis prasigraužęs stiebą nukrenta į dirvą ir ten lėliukės stadijoje laukia kito pavasario.

Gera žinia rožių augintojams yra ta, kad šie kenkėjai yra labai sezoniški – padarę savo juodą darbą kenkėjai nebepasirodo iki kito pavasario. Pažeisti augalai atauga ir žydi, tik pirmoji (paprastai gausiausia) žydėjimo banga būna sumažinta, tačiau ji persikelia į vėlesnį žydėjimą. Pažeisti augalai kiek gausiau žydi vasaros viduryje. Tačiau, jei auginate vieną kart per sezoną žydinčias rožių veisles – žydėjimas bus mažu mažiausiai apgadintas. Jei kenkėjų itin daug – žiedų gali tekti laukti iki kitų metų...

Kaip kariauti? Pažeistus stiebus reikia kuo skubiau nukirpti iki sveikos stiebo vietos (iki pilnavidurės jo vietos) ir sunaikinti jame esančią lervą. Paprasčiausia tai padaryti – nukirptus stiebus sudeginti ar juos gerai sutrinti. Neleiskite, kad lerva patektų į dirvožemį ir taptų lėliuke ir taip pasaugosite kitų metų pirmuosius žiedus.

Jei naudojate chemines priemones – gegužės antroje pusėje purkškite sisteminiu insekticidu ir purškimą pakartokite po dviejų savaičių. Prieš imdamiesi chemijos – perskaitykite šį straipsnį iki galo.

Pjūklelio pažeista rožės stiebo viršūnė

 

Pjūklelio pažeista rožės stiebo viršūnė

 

Nuskynus pajuodusią stiebo dalį matoma lervos palikta ertmė

 

Stiebo skerspjūvyje žemiau randame ir patį kenkėją

 

Endelomyia aethiops Fabricius

Vabzdžio lervos primena mažus šliužus, pusiau skaidrios, gleivėtos. Lervos intensyviai maitinasi apatinėje rožių lapų pusėje, lapo nepergraužia kiaurai, bet palieka viršutinę kietą odelę. Ilgainiui iš lapų lieka tik skeletas. Panašiai lapus išėda ir vyšninis gleivėtasis pjūklelis (Caliroa cerasi L.), tik jo lervos tamsios spalvos, primenančios mažą dėlę.

Lervos ant rožės lapo ir jų pažeidimai

Kaip kovoti: naikinti rankomis, arba naudoti pesticidus.

 

Blennocampa phyllocolpa Viitsaari et Vikber

Šio pjūklelio patelės, dėdamos į rožių lapus kiaušinius, pažeidžia jaunų rožių lapų centrinę gyslą taip, kad lapai toliau augdami deformuojasi ir susisuka į vamzdelius. Išsiritę lervos yra dalinai apsaugotos. Tokio tipo lapų pažeidimai bent jau pas mus retai pasitaiko ir yra negausūs

Blennocampa phyllocolpa lervų susukti lapai

Kaip kovoti: nuskinti pažeistus lapus ir juos sunaikinti.

 

Dar keletas įvairių pjūklelių:

Stericliphora germinata lerva ant rožės lapo

 

Neidentifikuotos rūšies pjūklelio vikšras

 

Grambuoliai

Tai gana stambūs vabalai. Rožėms kenkia ir suaugę vabzdžiai ir jų lervos, kurios kelerius metus (vystymosi trukmė priklauso nuo rūšies) gyvena dirvožemyje ir graužia viską pakeliui. Tai nėra specifiniai rožių kenkėjai – jie ėda daugelio augalų šaknis, tačiau jei grambuolių lervų daug, jos gali ne visiškai įsitvirtinusį rožės krūmą visiškai pribaigti per keletą dienų...

Paprastasis grambuolys (lot. Melolontha melolontha) – neretai vadinamas karkvabaliu yra vienas stambiausių šios grupės vabalų (yra ir stambesnių, tačiau Lietuvoje jie labai reti) šiuo metu suaugę vabzdžiai jau neskraido, todėl suaugę vabalai rožėms kenkia mažai. Tačiau jų lervos itin stambios ir rajos, maitinasi augalų šaknimis. Kartu su paprastuoju kurkliu (Gryllotalpa gryllotalpa) yra vieni baisiausių visų sodo augalų šaknų kenkėjų. Laimei – mūsų rožyne kurklių nėra, tai ir fotografijos neturiu (tris kartus nusispjaunu per petį – tpfu tpfu tpfu). Paieškokit internete – tai tikrai egzotiškai ir gąsdinančiai atrodantis vabzdys. Tie, kas šių vabzdžių turi daug, tikriausiai juos sapnuoja per košmarus J Na, bet šį kartą ne apie juos.

Šiuo metu pirmuosius rožių žiedus gadina Grikinukas (sodinis grambuoliukas) (Phyllopertha horticola) ir Paprastasis auksavabalis arba bronzinukas (Cetonia aurata L.) ir dar keletas giminingų vabalų, tačiau kai kurie jų reti, tai neverta ir minėti. Vasarai įpusėjus žiedus pradės gadinti kita panaši rūšis - Vasarinis grambuoliukas (Amphimallon solstitiale)

Grikinukas (sodinis grambuoliukas) (Phyllopertha horticola) ant apgraužto erėškėčio žiedo

 

 

Paprastasis auksavabalis arba bronzinukas (Cetonia aurata L.) – gražus vabalas, atrodo kaip papuošalas. Tačiau tai, ką jis padaro su rožių žiedais pasigėrėjimo nekelia...

Nuo grambuoliukų ir auksavabalio daugiausia kenčia ankstyviausių veislių rožių žiedai. Vabalai kartais paskanauja ir jaunus lapus. Labiausiai mėgsta šviesių atspalvių žiedus. Jei vabalų daug – kai kurių veislių žiedus jie gali visai sugadinti.

Gera žinia yra ta, kad šie vabalai aptinkami nevienodai gausiai: bronzinukų yra gausiau prie šlapių vietų ir pelkių, kur gausu jiems maitintis tinkamų augalų, o į stambesnes gyvenvietes jie užsuka kur kas rečiau.

Kaip kovoti? Su grambuolių lervomis kovos priemonių praktiškai nėra. Jei kasant duobes ar dirbant žemę pastebėsite stambias baltas lanku išsirietusias „riebias kirmėles“ – jas sunaikinkite. Augalus pasodinus galime tik tikėtis šių kenkėjų geros valios. Žiedų kenkėjus (bronzinukus ir grambuoliukus) galime rinkti rankomis ir naikinti. Sisteminiai insekticidai prieš juos neefektyvūs, nes dideliam vabalui reikia didelės chemikalo dozės, kurią jis gautų tik suėdęs ne vieną žiedą. Kontaktiniai insekticidai juos veikia, tačiau ant kiekvieno vabalo reiktų užpurkšti individualiai. Šie vabalai gali nuskristi gana didelius atstumus, todėl jau kitą dieną atsiras naujų.

Galima bandyti naudoti biologinius preparatus, tokius kaip "Bacilon" (Bacillus thuringiensis bakterijos pagrindu paruoštas preparatas), nuo kurio, anot platintojų, lapus ėdantiems vabzdžiams „suskausta ir ima pūsti pilvuką“, tačiau mano galva – šiuo atveju reikia save tiesiog įtikinti, kad pvz., bronzinukai yra labai gražūs ir rožių pasodinti tiek, kad žiedų užtektų ir jiems ir žmonėms.

 

Kiti vabalai

Spragšiai – gana didelė vabalų gentis. Suaugę vabalai augalams beveik nekenkia, tačiau jų lervos gyvena dirvožemyje ir ėda augalų šaknis. Kažkokių labai efektyvių kovos priemonių, tinkamų rožių augintojams nėra, tačiau neteko girdėti, jog būtent šie vabalai padarytų itin didelę žalą rožėms.

Suaugęs spragšio vabalas ant erškėčio lapo

 

Straubliukai – didelė augalus kenkiančių vabalų grupė, tarp kurių yra ir dažniau rožes aplankančių kenkėjų. Bene didžiausią iš visų straubliukų žalą rožėms daro avietinis žiedgraužis (Anthonomus rubi) – pavasarį vabalai maitinasi jaunais lapais, išgrauždami juose skyles, vėliau kenkia rožių pumpurams. Vabalai kiaušinėlius deda į žiedpumpurius. Padėjusi kiaušinėlį, patelė pagraužia žiedkotį, ir po kurio laiko žiedpumpuris nukrenta ant žemės. Tokiame žiedpumpuryje iš kiaušinėlio išsirita lerva. Vėliau dirvoje lerva virsta lėliuke, vasaros antroje pusėje iš lėliukių išsirita vabalai, kurie maitinasi rožių, žemuogių, aviečių ir kt. augalų lapais. Po to vabalai pereina į žiemojimo vietas.

Avietinis žiedgraužis (Anthonomus rubi) ant rožės lapo

 

Avietinis žiedgraužis (Anthonomus rubi) ant rožės pumpuro

 

Avietinio žiedgraužio pagraužti žiedpumpuriai

 

Pasmaguriauti rožėmis neatsisako ir obelinis žiedgraužis (Anthonomus pomorum)

Obelinis žiedgraužis (Anthonomus pomorum) ant rožės lapo

 

Rožinė cikadėlė (Typhlocyba rosae L.)

Daugeliui Rosaceae šeimos augalų kenkiantis vabzdys. Augalams kenkia tiek suaugę vabzdžiai, tiek ir jų lervos. Vabzdžiai gyvena apatinėje lapo pusėje ir yra labai judrūs, gerai šokinėja. Čiulpia augalo sultis. Pažeistose vietose viršutinėje lapo pusėje atsiranda keleto mm skersmens balta dėmė. Jei kenkėjų daug – dėmelės susilieja ir susidaro balkšvos dėmės, kurios vėliau gali paruduoti. Suaugę vabzdžiai turi sparnelius ir yra kiek panašūs į baltasparnius.

Rožinės cikadėlės lerva su sparnų užuomazgomis (labai stipriai padidinta) ant rožės lapo apatinės pusės

 

Kaip kovoti: pas mus rožyne šie kenkėjai nebūna labai gausūs, nors pažeidimų galima aptikti įvairiose kolekcijos vietose. Jei kenkėjų nedaug, galima surinkti ir sunaikinti lapus su kenkėjais, ar apvertus lapą surasti pačius vabzdžius. Vis tik teko matyti atvejų (dažniausiai – miestuose, karštose vietose, prie asfaltuotų kelių, betoninių sienų ir pan.), kai augalai buvo labai apnikti šio vabzdžio.

Labai apniktus augalus reikėtų purkšti insekticidais.

Rožinės cikadėlės lervos ant rožės lapo apatinės pusės

 

Rožinės cikadėlės pakenkimai, matomi rožės lapo viršutinėje pusėje

 

Drugeliai

Suaugę drugeliai augalams žalos nedaro – atvirkščiai, nemaža dalis jų yra sodo puošmena. Tačiau drugelių lervos – vikšrai maitinasi augalais.

Kai kurių genčių drugelių vikšrai maitinasi ir rožių lapais. Bene daugiausiai žalos rožėms pridaro lapsukiai – smulkūs naktiniai kandis primenantys vabzdžiai. Jų vikšrai susuka jaunų rožių stiebų viršūnes ir juos suklijuoja voratinkliniais siūlais. Tokio susukto darinio viduje slepiasi vikšras, kuris maitinasi viduje esančia viršūne, o naktimis išlindęs iš savo būsto apgraužia ir aplinkinius lapus. Vėliau vikšras tarp suklijuotų lapų virsta lėliuke.

Rožinis lapsukys (Tortix rosana) susuktame rožės lape

 

Lapsukio vikšras (Archips sp.), išvyniotas iš rožės lapo

 

Kitų drugelių ar peteliškių vikšrai rožes kenkia gerokai rečiau. Kiek dažniau pasitaiko kai kurie sprindžiai ar pelėdgalviai – šie kenkia ne tik rožėms bet ir kitiems sodo vaismedžiams. Kai kurių drugelių rūšių vikšrai labai ėdrūs.

Sprindžio vikšras ant erškėčio

 

Strėliukės vikšras (Acronicta sp.?)

 

Kaip kovoti? Lapsukių susuktas rožių viršūnes ištiesinkite rankomis ir sunaikinkite jame esantį vikšrą. Kitų drugelių vikšrai pasitaiko rečiau. Jei tokį aptikote – Jums spręsti ką su juo daryti. Vis tik jei aptikote kokį nors nematytą vikšrą – neskubėkite jo sunaikinti. Galbūt iš jo išsiris graži peteliškė.

Jei kenkėjų itin daug – naudokite sisteminius ar kontaktinius insekticidus.

 

Kiti kenkėjai

Šiame straipsnyje liko „už kadro“ daugelis kitų kenkėjų, kurie dažniau ar rečiau pasitaiko rožių lysvėse. Tai – įvairios sraigės ir šliužai, voratinklinės ir dvitaškės erkutės, auslindos, skydamariai, kai kurios blakių rūšys, tripsai, įvairūs lapgraužiai, vabalai ūsuočiai, cigarsukiai, baltasparniai ir t.t. Tačiau bent jau pas mus šie kenkėjai arba nedaro ypatingos žalos, arba iš viso retai pasitaiko. Kai kuriais metais miestuose, užsitęsus karštiems orams, labai išplinta erkutės. Esant didelėms kolonijoms jas naikinti reikia specialiais chemikalais – akaricidais. Įprasti insekticidai erkučių beveik neveikia.

 

Kaskart, kai pamatau amarais aplipusį rožių krūmą (o amarų šiuo metu sode tikrai netrūksta) taip ir norisi griebtis purkštuvo. Perkaičius apie tokią gausybę kenkėjų – iškyla klausimas: kaip tos rožės iš viso be pesticidų gali augti? Pasirodo – gali. Gamtoje viskas paremta pusiausvyros principu. Jei yra kenkėjai ir netgi jų yra daug, tai tie kenkėjai turi savo kenkėjus. Visokius amarus ar vikšrus ėdančių ir parazituojančių vabzdžių yra labai įvairių. Bėda ta, kad pvz., amarai dažniausiai pasirodo anksčiau nei juos ėdantys vabzdžiai ir dauginasi labai sparčiai, todėl būna 1-2 savaičių periodas, kaip augalų kenkėjai smarkiai vyrauja. Tačiau jau po keleto savaičių pusiausvyra atsistato ir amarų būna vis mažiau, kol jų lieka visai mažai ir jie didelės žalos rožėms jau nebedaro.

Šiais laikais vis daugiau kompanijų siūlo biologinius preparatus – galima įsigyti boružėlių, ėdančių amarus, galima įsigyti „muselių“, parazituojančių vikšrus, galima gauti „grybukų“, nuo kurių vikšrams ir vabalams „pučia pilvuką“ ir t.t. Yra ir pusiau ekologiški preparatai, tokie, kaip NeemAzalis ar žaliasis muilas, kurie arba išgauti iš natūralių ekstraktų arba gamtoje lengvai skyla ir yra netoksiški kitiems organizmams. Tačiau geriausia, kai augalų kenkėjus suvalgo jų kenkėjai. Alkanų boružėlių gvardija tik ir laukia naujo atskrendančio amaro, ir jiems neleidžia smarkiai daugintis. Be to – nereikia aplink rožyną lakstyti su dujokauke,

Vis tik biologinės kovos priemonės turi savo minusų:

ne visi kenkėjai turi pakankamai natūralių priešų;

natūralūs priešai niekada nesunaikins kenkėjų iki galo;

jei jau nutariate pasikliaunate natūraliomis priemonėmis – negalėsite naudoti pesticidų (arba juos turėsite naudoti labai lokaliai);

ir – svarbiausia – vis tik yra kelerių savaičių laikotarpis, kaip rožynas atrodo „nekaip“ – vyraujantys kenkėjai tiesiog bado akis ir verčia griebtis už širdies. Ir mintyse keikti „tą ekologiją“ J

 

Ekologinės kovos su kenkėjais priemonės tinka ne visiems.

Naudodami pesticidus jūs turėsite gražesnius augalus, todėl jei Jums labai svarbi rožyno estetinė išvaizda ir Jus nervina kiekviena dėmelė ant lapų ir kiekvienas amaras – ekologinės priemonės Jums netinka.

Jei rožynas yra ypatingoje reprezentacinėje aplinkoje – ekologinės priemonės taip pat nerekomenduotinos.

Jei jūsų sklypas itin kruopščiai tvarkomas ir jame maža augalų įvairovė – ekologinės priemonės bus mažai veiksmingos, nes jame bus maža ir kitų organizmų įvairovė.

Jei Jūsų sklypas mažas, o kaimynai naudoja pesticidus, arba aplink „betono džiunglės“ – ekologinės priemonės nepadės, nes kenkėjai iš aplinkinių teritorijų, pamatę bent kažką nenuodingo plūste plūs į Jūsų sklypą.

 

Cheminės kovos priemonės taip pat turi savų minusų:

Jei sodyboje lankosi maži vaikai – pesticidų vartojimas nerekomenduojamas;

Pesticidai brangiai kainuoja ir Lietuvoje jų mažas pasirinkimas (dar mažesnis jis neprofesionalams), jie nėra aprobuoti naudojimui su rožėmis. Naudodami pesticidus, kurie su rožėmis nėra išbandyti – rizikuojate nudeginti augalus ar sutrikdyti jų vystymąsi. Deja, tačiau konsultantai, pardavinėjantys pesticidus, dažniausiai visiškai neturi supratimo kokie pesticidai tinka rožėms ir tuo visiškai nesidomi, nes tai nėra itin pelninga didžiosioms pesticidus platinančioms firmoms (rožių plotai, palyginti juos pvz., su runkeliais Lietuvoje labai maži).

Kai kurie pesticidai itin pavojingi žmogui (jau nekalbant apie aplinką), ir gali sukelti rimtus sveikatos sutrikimus ar vėžį.

Naudojant pesticidus turėsite galvos skausmą, kur padėti panaudotas pakuotes, nes tai yra „pavojingos atliekos“ ir Lietuvoje niekas jų nemokamai nepriima perdirbimui ar utilizavimui.

Apdoroti pesticidais augalų žiedai netinka rožių vandeniui ar rožių žiedlapių džemui gaminti.

Jei pradedate naudoti pesticidus – juos teks naudoti visą sezoną. Pvz., kontaktiniai insekticidai žudo visus vabzdžius: nesvarbu ar jie naudingi ar ne ir taip stipriai išbalansuoja pusiausvyrą. Kenkėjai dauginasi labai greitai, o jų „priešai“ – gerokai lėčiau, todėl jau po kelių savaičių purškimą teks vėl kartoti ir kartoti, nes kenkėjai neturėdami natūralių priešų dauginasi labai sparčiai.

Pesticidai neišgelbsti nuo visų kenkėjų ar ligų. Kai kurių kenkėjų insekticidai neveikia, arba jiems reikia labai didelės jo dozės.

Naudojant vis tos pačios veikliosios medžiagos turinčius pesticidus daug kartų iš eilės (o pesticidų pasirinkimas Lietuvoje nedidelis) gali išsivystyti tam pesticidui atsparios kenkėjų rasės ir reikės ieškoti kitų priemonių.

 

Perėjimas nuo cheminių kontrolės priemonių prie biologinių užtrunka, kol atsistato biologinė įvairovė. Tai trunka ne vienerius metus, ir pirmieji metai būna „skausmingi“. Pvz., tik po trejų metų mūsų sklype boružės pasirodė maždaug tuo pačiu metu, kaip ir amarai. Anksčiau jų tekdavo gerokai palaukti.

Žemiau supažindinsiu su keletu naudingų vabzdžių, kurie, nenaudojant insekticidų padeda kontroliuoti sodo kenkėjus. Susipažinkite.

 

Naudingi vabzdžiai

Šio vabalo pristatinėti tikriausiai niekam nereikia – septyntaškę boružę (Coccinella septempunctata) pažysta net ir vaikai. Bet boružių ir joms artimų vabalų yra įvairių. Pas mus sode darbuojasi bent 4 rūšių boružės (tikriausiai ir daugiau, labai neieškojau). Šie vabzdžiai ėda amarus, tačiau jų lervos yra tikros rajūnės.

Septyntaškė boružė (Coccinella septempunctata)

 

Juodasiūlė boružė (Propylea quatuordecimpunctata)

 

Keturiolikadėmė boružė (Calvia quatuordecimguttata)

 

Boružės lerva ant rožės

 

Fotografuojant teko stebėti stipriai padidintą sceną, kaip boružės lerva ėda amarus: vos per kelias minutes amaras buvo iščiulptas, o boružės lerva numetusi tuščią vis dar krutančiais ūsais „nuograužą“, nulėkė ieškoti naujos aukos. Jei ant krūmo, kuriame darbuojasi boružės lervos, staiga „baigiasi“ amarai – jos užkanda ir smulkesniais vikšrais ar pjūklelių lervomis.

Boružė čiulpia amarą

 

Skorpionmusė (Panorpa communis) maitinasi negyvais vabzdžiais, aktyviai puola ir ėda kitus vabzdžius. Dažniausiai – augalų kenkėjų lervas.

Skorpionmusė (Panorpa communis) laukia grobio

 

Skorpionmusė (Panorpa communis) laukia grobio

 

Vyčiai – įvairi vabzdžių grupė, parazituojanti kitus vabzdžius. Vyčio patelė per savo „geluonį“ į pasirinktą auką padeda kiaušinėlius. Priklausomai nuo rūšies vyčiai parazituoja arba vikšrus arba amarus. Parazituojamas vabzdys apmiršta ir tampa mumija, o jo viduje vystosi vyčio lervos. Iš tokio vikšro ar amaro išsirita ne tai, kas priklauso, bet nauji vyčiai, kurie ieško naujų aukų. Visai kaip iš siaubo filmo

Vytis

 

Amaro mumija. Jo viduje auga amarų parazitai

 

Amarų mumijos. Jų viduje auga amarų parazitai

 

Daugelis vapsvų yra plėšrios.

Vapsva (Vespula sp.)

Dar nenufotografuotos liko daug svarbių naudingų sodo vabzdžių, tokių kaip auksaakės, plėšriosios blakės, plėšrios erkutės, žiedmusės, laumžirgiai plėšriosios musės ir kiti vabzdžiai. Visi jie minta sodo kenkėjais. Vikšrus lesa paukščiai. Šį skyrelį tikiuosi vėliau dar papildyti.

 

Jei mes naudotume insekticidus – mūsų sode nebūtų tokių drugių.

Akiuotasis sfinksas (Smerinthus ocellatus) – viena didesnių ir viena gražiausių Lietuvos peteliškių ant rožės krūmo.