Auginame rožes ekologiškai

Ekologinė sodininkystė ir daržininkystė šiuo metu vis labiau madinga. Tik tikriausiai daugeliui šie du žodžiai: „rožės“ ir „ekologija“ nelabai tarpusavyje dera.

 

 

 

 

 

Ilgą laiką auginant rožes buvo taip gausiai naudojami pesticidai, kad rožių augintojai ir dabar dažniausiai tik pasišaipo iš idėjos rožes auginti ekologiškai. Tačiau šiuo metu jau yra keletas ekologiškų rožių ūkių (Vokietijoje, Olandijoje), kurie sėkmingai daugina ir augina rožes ekologiškai.

Ekologinė sodininkystė ir daržininkystė šiuo metu vis labiau madinga. Tik tikriausiai daugeliui šie du žodžiai: „rožės“ ir „ekologija“ nelabai tarpusavyje dera. Ilgą laiką auginant rožes buvo taip gausiai naudojami pesticidai, kad rožių augintojai ir dabar dažniausiai tik pasišaipo iš idėjos rožes auginti ekologiškai. Tačiau šiuo metu jau yra keletas ekologiškų rožių ūkių (Vokietijoje, Olandijoje), kurie sėkmingai daugina ir augina rožes ekologiškai.

Tiesa, jei esate kolekcininkas ir auginate lepesnes veisles bei negalite atsispirti lepūnėlių Arbatinių Hibridinių rožių grožiui – be purškimo chemikalais nieko neišeis.

Pažvelkim į rožių istoriją. Rožės auginamos nuo neatmenamų laikų, kai dar nebuvo nei fungicidų nei ineskticidų. Prieš atsirandant Remontantinėms rožėms, visos rožės buvo puikūs kandidatai ekologiškam sodui, tačiau 19 a. viduryje iš Kinijos atvežtoji Rosa chinensis Europos rožėms perdavė ne tik pakartotinio žydėjimo genus, bet ir neatsparumą ligoms. Į selekciją įtraukus Rosa foetida (geltonųjų rožių protėvis), daugelis modernių geltonųjų ir oranžinių rožių su spalva paveldėjo ir neatsparumą raudonjuodžiui dėmėtumui.

XX a. pirmoje pusėje rožių selekcininkai susikoncentravo į skinamų rožių selekciją: buvo svarbu kuo didesnis žiedas ir ryški spalva. Pačio krūmo grožis ir jo atsparumas ligoms tapo nebesvarbus. Beveik visą XX a. buvo labai populiarios Arbatinės Hibridinės rožės. Deja, daugelis jų - labai neatsparios ligoms. Sodininkams, kuriems nuolatinis purškimas fungicidais buvo nepriimtinas – rožių auginimas tapo erzinantis. Tam galėjo ryžtis tik pasišventę rožių augintojai. Daugelis Lietuvos rožių mylėtojų dar ir dabar jaučia nostalgiją Arbatinėms Hibridinėms rožėms ir nepripažįsta jokių kitų veislių.

1980-aisiais, dėl tuo metu populiarių veislių neatsparumo raudonjuodžiam dėmėtumui, rožių pardavimas smarkiai sumažėjo. Rožių selekcininkai pagaliau atsitokėjo ir atkreipė dėmesį į atsparias ligoms veisles. Vokiečių kompanija Kordes bene pirmoji atliko drąsų eksperimentą: nustojo purkšti pesticidais savo rožių laukus. Rezultatas buvo baisus ir tai atrodė kaip katastrofa. Visas laukas buvo pažeistas įvairių ligų ir tais metais augalai beveik nežydėjo. Tačiau keletas veislių atsilaikė ir jos davė pradžią ateities selekcijai. Nuo to laiko daugelis selekcininkų persiorientavo ir dabartinėje rožių selekcijoje labai didelis dėmesys skiriamas veislių atsparumui ligoms.

Nusprendus rožes auginti ekologiškai, svarbiausia pasirinkti tinkamas veisles. Jei jūsų svajonių rožė privalo turėti stambius žiedus ant stataus koto (kaip gėlių parduotuvėje), o augalo lapai turi būti tobuli ir be jokios dėmelės – ekologinis rožių auginimas ne Jums. Arba reikės cheminių priemonių prieš grybines ligas, arba didžiąją sezono dalį turėsite tik deformuotus žiedus ant pliko belapio koto. Jei apsisprendėte rožes auginti ekologiškai teks daryti tam tikrus kompromisus. Renkantis veisles kataloguose publikuojamam žiedo grožiui turėtų būti skiriamas antraeilis dėmesys. Svarbiausia, į ką reikia atkreipti dėmesį, yra veislės atsparumas ligoms. Jei veislė yra neatspari patogenams, ligų sukelėjams palankiomis oro sąlygomis, jokios ekologinės priemonės ligų išvengti nepadės.

Renkatis rožes, atkreipkite dėmesį, kad kiekvienas sodas turi savo mikroklimatą į kurį pravartu atsižvelgti. Esamos sąlygos tinka vienoms veislėms ir visiškai netinka kitoms. Pasidomėkite, kokias veisles geriausia sodinti jūsų pasirinktame plote, pažiūrėkite kaip panašiomis sąlygomis pasirinktos veislės auga kitur (o ypač antroje vasaros pusėje, kai labiausiai plinta ligos). Sezono pradžioje dauguma rožių atrodo puikiai, o antroje vasaros pusėje, kai prasideda šaltos ir drėgnos naktys - prasčiau. Dažnai pirmais metais po pasodinimo, kol dar nėra gerai įsitvirtinusios, rožės būna ne tokios atsparios ligoms, todėl jei augalas pirmaisiais metais daugiau serga - jaudintis neverta. Drėgname klimate laikoma normalu, jei nenaudojant pesticidų serga iki 30 proc. lapijos. Tokių rožių nepurškiant - jos augs ir žydės daug metų, tačiau dalį sezono lapai neatrodys labai dekoratyvūs. Jei serga didesnė lapijos dalis - augalas skurs. Jei augalai labai serga du-tris metus iš eilės – jų reikia atsisakyti, nes jie yra ir ligų židinys.

Keletos rožių grupių veislės yra ypatigai atsparios ligoms, todėl ypač tinka auginti ekologiškai. Tai Prancūzinės (Gallica), Baltažiedės (Alba), Provanso (Centifolia), Damaskinės rožės, tankiadyglio erškėčio (R. pimpinellifolia) ir kt. hibridai ir veislės. Dažniausiai tai vieną kartą sezono metu žydinčios rožės . Tokios rožės yra atsparesnės ligoms nei pakartotinai žydinčios, nes sezono antroje pusėje (kai labiausiai plinta ligos) jos „grūdinasi“: lapai tampa labiau odiški, susiformuoja vaškinė odelė. Stiebai sumedėja. Jos ruošiasi žiemai, todėl neaugina naujų ūglių, kurie yra lengviau "įkandami" ligų sukelėjams. Taip pat reikėtų išskirti raukšlėtalapio erškėčio (R. rugosa) veislės. Nors dauguma šio erškėčio hibridų žydi pakartotinai - jos yra ypatingai atsparios ligoms dėl specifiniės lapų sandaros. Visų minėtų grupių augalai taip pat yra itin atsparūs šalčiams. Šalčiams mažiau atsparios veislės kiekvieną pavasarį turi atsiauginti prarastą biomasę, todėl yra reiklesnės dirvožemiui ir mikroklimatui, o esant neoptimalioms sąlygoms labiau serga.

Tačiau ir tarp šiuolaikinių, pakartotinai žydinčių rožių yra pakankamai atsparių veislių. Nors kiekviena taisyklė turi išimčių, verta atsiminti, kad dauguma geltonų, oranžinių ir skaisčiai raudonų rožių yra mažiau atsparesnės grybinėms ligoms nei kitų spalvų rožės.

Kompostas ir kitos organinės trąšos. Humuso ir organinių dalelių gausus dirvožemis yra sveiko sodo pagrindas. Sodinant rožes, naudokite daug komposto. Cheminių trąšų sudėtyje dažnai yra daugiau maistinių medžiagų nei augalas gali pasisavinti, o lietingu metu dalis šių medžiagų (ypač azotas) greitai išsiplauna. Tuo tarpu kompostas bei kitos organinės trąšos maistines medžiagas augalui atduoda palaipsniui. Atminkite, kad didelės azoto dozės, kurių neretai gausu mineralinėse trąšose, skatina jaunų ūglių augimą, tačiau jie yra mažiau atsparūs kenkėjams bei ligoms. Kad maisto medžiagos ilgiau neišsiplautų ir išliktų dirvožemyje - nuolat jį mulčiuokite. Mulčas papildo organinių medžiagų kiekį dirvožemyje, be to - sausuoju periodu jis neleidžia greitai išgaruoti drėgmei ir rožes reikia rečiau laistyti.

Insekticidai. Kiekvienas bandymas pašalinti žalingus kenkėjus suardo biologinį balansą. Ši taisyklė tinka ir biologiniams insekticidams. Nors jie ir nėra žalingi žmonėms, bet suardo natūralius ryšius taip pat kaip ir cheminiai insekticidai. Cheminiai insekticidai sunaikina ne tik rožėms žalingus kenkėjus, bet ir daugybę naudingų vabzdžių, tokių kaip boružės (naikina amarus), parazitinės vapsvos (deda kiaušinėlius į baltasparnių lervas), auksaakes ir kt. Kai tik amarai pasirodo ant jaunų rožių ūglių – reikia juos sutraiškyti pirštais ar perbraukti švelniu audiniu. Kai kur patariama nupurkšti stipria vandens srove. Traiškyti pirštais nėra labai malonu, bet tai efektingas ir greitas metodas. Keletas išlikusių amarų yra naudingi kitiems vabzdžiams. Didesnius vabalus galima tiesiog surinkti į indelį su muiluotu vandeniu.

Didelė augalų įvairovė. Kuo didesnė augalų įvairovė – tuo daugiau naudingų vabzdžių bus jūsų sode. Dažniausiai naudingus vabzdžius vilioja augalai su daugybe smulkių žiedelių. Taip pat žalingam vabzdžiui sunku susirasti kitą rožę, kai aplinkui bus tiek daug kitokių kvapų. Tarp rožių pasodinti kiti daugiamečiai ar vienmečiai augalai suardo monokultūrą, kenkėjams ir ligoms bus daug sunkiau peršokti nuo vieno rožės krūmo ant kito. Rekomenduojama po rožėmis sodinti daugiau žemaūgių, kiliminių augalų. Jie rožes apsaugo nuo raudonjuodžio dėmėtumo, nes susidaro fizinis lapų barjeras tarp sporomis užkrėstos žemės ir rožių lapų.

Gera oro cirkuliacija ir tinkamos vietos parinkimas. Gera oro cirkuliacija tarp augalų yra svarbi sąlyga, jei norite turėti sveikus augalus. Dauguma grybinių ligų sveikus lapus gali užkrėsti tik tuomet, kai jie yra drėgni. Ligas sukeliančio grybo sporoms sudygti reikia, kad lapai drėgni būtų ne mažiau 2-4 valandų. Dažniausiai tai būna užsitęsus lietui arba iškritus rasai. Orui laisvai judant tarp lapų jie greičiau nudžiūsta, todėl tikimybė užsikrėsti sumažėja. Jei augalai sugrūsti - jų lapai mažiau ventiliuojasi ir ilgiau išlieka drėgni. Rožėms ypač tinka vietos, kurias apšviečia rytinės saulės spinduliai, nes rytinė šiluma išgaria naktimis iškrintančią rasą. Jei įmanoma, augalams parinkite tokią vietą, kurioje būtų lengvas oro judėjimas.

Jei pasirinkote rožes tinkamai, ligos jų nekamuos arba kamuos labai retai. Auginant rožes ekologiškai išmokite susigyventi su tuo, kad rožių lapai gali būti ne tokie tobuli. Gamtoje daugelis augalų kenčia nuo kasmetinių grybinių ligų ar kenkėjų antpuolių, bet jiems praėjus augalai tiesiog toliau puikiai auga.

Dovilė Rylienė
Sibirkos Rožynas